Mūsų blogas gal ir leisgyvis (bet kokiu atveju numirt jam neleisim), bet futbolas tikrai ne - futbolo sezonas vakar Romos Olimpiniame stadione pasiekė savo kulminaciją. Kaip viskas atrodė Manchester United fano akimis, skaitykite toliau.

Buvo daug išankstinių kalbų apie svajonių finalą, būsimą superreginį, dviejų atakuojančių komandų futbolo spektaklį ir pan. Bet man tai atrodė daugiau norai negu reali galimybė, nes laukiau iš United daugiau uždaro žaidimo su staigiomis kontratakomis. Dar praeitą savaitę anglų tabloidai (The Sun) skelbėsi žiną United starto sudėtį finalui - būtent tokią, kokią ir pamatėm. Taip, tokia sudėtis puikiai suveikė prieš Arsenalą atsakomosiose rungtynėse, tačiau ne vakar. Ir gan akivaizdu kodėl - dėl ankstyvo įvarčio, apsprendusio visą tolesnę rungtynių eigą. Kitaip sakant ne gudri sero Alekso taktika, o tie 2 greiti įvarčiai sulaužė Arsenalą psichologiškai, dėl ko MU galėjo visaip kaip smagintis atakuodami ir kontratakuodami.

O vakar panašiai nutiko patiems raudoniesiems baltiesiems. Prasidėjo viskas visai gražiai - United pasitinka varžovus iš toli, spaudžia, Barca atrodo pasimetus, kamuolį į užribį išmušinėja, net vidurio nepraeina… Tačiau prarandamas kamuolys vidury, staigi Barcos ataka, Eto vienu judesiu padaro geriausią United sezono žaidėją kaip obuolį ir duria į artimą kampą pro v.d. Saro ranką - 0:1… Žiūrint atgal, galima pasakyt, kad nuo to momento rungtynės buvo nulemtos, nes mėlynai granatiniams kaip mat užkilo pasitikėjimo levelis, o MU atrodė lyg pasmerkti, kažko bijantys, sugniuždyti. Iki pat pertraukos Anglijos čempionai taip ir nebeatsigavo, o Barca netrukdomi, kaip treniruotėj, ir per daug nepersistengdami rideno pasą, neleisdami varžovams valdyti kamuolio ir bent pabandyti kažką sukurti.

Ne kartą esu matęs, kaip United žaidimas gali pasikeisti po pertraukos po Fergusono „halftime talk“, tai vilčių dar galutinai praradęs nebuvau. Tačiau ir antram kėliny iš esmės niekas nepasikeitė - daugiausia žaidė tik viena komanda. Ir ji tikrai nebuvo iš Mančesterio. United sunkiai sekėsi gaudyti vikrius varžovų saugus, o perėmus kamuolį niekaip nepavykdavo už jo užsikabint, jis greit būdavo prarandamas dėl netaiklių pasų. Bandymai atakuoti dažniausiai apsiribodavo tolimais įstrižais perdavimais, kurie prie nieko neatvesdavo. Kažkodėl visai nebuvo bandoma išnaudoti susilpnėjusių Barcos krašto gynybų, o MU didžiausią grėsmę paprastai juk ir kelia atakuodama kraštais… Įprastas MU žaidimas - staigios kontratakos perėmus kamuolį - vakar kažkur buvo dingęs, tad net Puyolis, žaisdamas krašte galėjo ramiai pasijunginėti į puolimą.

Puolimas puolimu, bet paprastai užtikrinta United gynyba irgi paliko daug klaustukų. Pastarasis Premierlygos nugalėtojo titulas stovi visų pirma ant geros gynybos, skirtingai nei pernai. Nepamenu daugiau rungtynių, kad abu centro gynėjai būtų „pasidarę“ po įvartį. Ką ten po įvartį - apskritai šį sezoną jie klydo labai mažai, o čia…

Šiam sezone įstrigo dar 2 United rungtynės, kai komanda atrodė panašiai bejėgiškai - 1:4 pralaimėjimas namie prieš Liverpulį bei 2:2 su Porto. Jei pirmosios buvo tik vienos iš 38, o antrose sekėsi, tai šįkart jau neatsirado jokių argumentų už ManUtd.

Teisybės dėlei reiktų pasakyt, jog United Europoje šiam sezone jokių stebuklų nerodė, skambių pergalių nepasiekė. Grupėje net 4 lygiosios, paskui neužtikrintai praeitas Interas, tas pats su Porto. Tik pusfinalyje pademonstruotas patrauklus akiai futbolas prieš traumų išretintą Arsenalą. Tuo tarpu Barcos fanai turėjo daug daugiau progų mėgautis savo numylėtinių žaidimu Europoje, tad pasakydamas, jog Barcelona verta čempiono vardo, nebūsiu labai originalus :) Tą jie ir finale įrodė, o po rungtynių pagarbą nugalėtojams žiniasklaidoje atidavė ir MU žaidėjai (Ronaldo, Rooney, Giggs), ir Fergusonas, pažarstęs komplimentų tiek žaidėjams, tiek Guardiolai. Beje, Roonis jau išrinko ir geriausią pasaulio žaidėją - Iniesta :)

Vienam forume dar prieš atsakomąsias pusfinalio rungtynes Chelsea-Barcelona sakiau, jog norėčiau finale Barcos, nes ją nugalėjus bus galima iš tiesų didžiuotis savo komanda, o pralošus tikrai nebus gėda. Gėda ir nebuvo, bent jau dėl pralaimėjimo. Tuo tarpu mylimos komandos žaidimas finale neleido išeiti iš mūšio iškėlus galvą… Bet kita vertus gal geriau pralaimėti taip negu kaip Chelsea?…

Taigi nepaisant anglų dominavimo Čempionų lygoje trečius metus iš eilės, antrą kartą per tuos tris sezonus anglų klubai lieka be nieko. Kitaip sakant, kur trys pešasi - ketvirtas laimi :) Be to, taip ir liko neapgintas ČL nugalėtojo vardas, nors be United per žingsnį nuo to buvo Milan (’95), Ajax (’96) ir Juventus (’97). Ar tai pavyks Barcai? Labai gali būt, bet pamatysim tik kitąmet.

MU kito sezono perspektyvos, be abejonės, priklausys nuo to, ar liks Mančesteryje Cristiano Ronaldo arba ar pavyks jį pakeisti Franku Ribery. Kartais pagalvoju, kad prancūzas gal netgi išeitų neprastesnis variantas už Ronaldo, nes turi didelį privalumą prieš portugalą - kiekvienam epizode kovoja iki galo.

Esu išreiškęs nuomonę, kad Ronaldo tikrai nebeliks, tačiau į sezono pabaigą jis vėl pradėjo mėgautis įvarčiais, pergalėmis, nebepasakytum, kad yra abejingas tam, kaip komandai sekasi. Neseniai interviu jis netgi pasakė, kad galvoja apie kitą sezoną Mančesteryje: „I’m sure Perez would create an incredible team at Madrid but, at the moment, I’m at United and I don’t care about what happens there. I only care about what will happen next season at Manchester United.“ Tačiau po finalo žurnalistų klausinėjamas apie savo ateitį pradėjo svaigti apie rinktinę ir apie poilsį… Matyt, net jis pats dar nėra apsisprendęs. O pabaigai siūlau pažiūrėti linksmą filmuką, kaip Ronaldo ima interviu iš savęs paties :)

Rodyk draugams