pagaliau prisiruošiau pažadus vykdyt. kaip žinia, praėjusio mėnesio pabaigoje teko pasibūti Paryžiuje. dar kelios savaitės prieš išvyką praneršiau per tvarkaraščius, tikėdamasis, kad gal išpuls kokios rungtynės. LFP Ligue 1, t.y. aukščiausias Prancūzijos čempionatas, nenudžiugino, į Bordo, kur vietos komanda CL taurėje spyrė su Chelsea, kad ir kaip būčiau norėjęs, ištrūkti negalėjau, tačiau netikėtai sėkmė lydėjo savaitės viduryje, nes PSG turėjo žaisti UEFA taurės rungtynes. varžovai - Real Racing Club Santander (Ispanija). kadangi rezultatui ir dvikovai jau galima pritaikyti senaties terminą, ilgai nesiplėtosiu. bet jau antrą kartą ne Lietuvoje mano žiūrėtos klubinio futbolo rungtynės baigėsi 2:2.

svarbiausia dilema buvo bilieto klausimas. PSG saite buvo siūloma tik elektroninė prekyba, reikalavusi užsiregistruoti ir t.t., kadangi tikimybė, jog netolimoje ateityje vėl nukeliausiu ten pat yra nedidelė, šį variantą atmečiau. apie kokias nors kasas prie stadiono jokios informacijos neradau. tačiau visagalio google dėka, radau, jog bilietus taip pat pardavinėja ir firminė klubo parduotuvė Eliziejaus laukuose (oficiali svetainė apie tokią galimybę nutylėjo). šiek tiek prisibijojau, kad kiek mažiau nei 49.000 žiūrovų talpinantis “Les Parc des Princes”, gali būti pilnas, nes visgi tai tarptautinės varžybos, ir galiu negauti bilieto, bet paaiškėjo, kad labai jau stipriai pervertinau prancūzų, tiksliau, paryžiečių meilę futbolui.

rungtynių išvakarėse nulėkęs į minėtą parduotuvę, buvau paprašytas asmens dokumento ir įvestas į kažkokią duomenų bazę ir tik tada gavau bilietą. kainos svyravo nuo 20 iki 80 eurų. savaime suprantama į patį brangiausią nesitaikiau, tuo tarpu pardavėjas man rekomendavo imti už 35 eurus, prisiekinėdamas, kad tai tikrai puiki vieta. sutikau, nors bijojau, kad galėjau būti apgautas. tačiau vėliau likau patenkintas, nes tikrai viską puikiai mačiau.

pats bilietas - tiketos lygio, išskyrus hologramą kairės pusės viršuje.

firminė parduotuvė. ją galite rasti kairėje Eliziejaus laukų pusėje jei keliausite nuo Luvro ir, priešingai, dešinėje, jei eisite nuo Triumfo arkos. nuo šios, savaime suprantama, eiti žymiai arčiau.

parduotuvėje per du jos aukštus buvo gausu įvairiausios atributikos. akį patraukė monopolis (fotkės apačioje), deja, kainos nebepamenu. lentynose virš monopolio visokie labai nepigūs daikčiukai - sagės, ženkliukai ir t.t.

parduotuvėje taip pat jau buvo jaučiama Kalėdinė nuotaika.

“Les parc des Princes”. gyvenau maždaug valanda kelio pėsčiomis nuo stadiono. ne arti. pagailėjau pinigų ant metro. na, ne tai kad pagailėjau, kiek nesinorėjo vargti ir skaityti prancūziškus užrašus šifruojant, kur įlipti, kur išlipti etc. be to, tikėjausi, kad vis arčiau stadiono sutiksiu į jį einančius žmones, abiejų komandų sirgalius, žodžiu, pasinersiu į futbolinę nuotaiką. deja… kiek simboliška, tačiau pirmus tris Racingo fanus sutikau (simboliška) Barcelonos aikštėje - maždaug pusiaukelėje. visi girti kaip šniūrai kažką dainuodami pasuko į priešingą nei stadionas pusę, iki rungtynių pradžios likus 1,5 valandos. pirmuosius prancūzus sutikau tik prie stadiono esančiose greito maisto užkandinėse ir baruose. beje, didžioji jų dalis į rungtynes vyko metro, nes aplink stadioną su parkingu problemų yra žinant, kad pats stadionas stovi virš vieno iš senamiesčio apvažiavimų.

(wiki fotke, ne mano)

taip šis stadionas atrodo maždaug valanda iki rungtynių, foto daryta nuo dešinio tilto šono, matomo aukštesnėje fotkėje. kokybė prasta, tačiau oro sąlygos (dulksna) ir tripodo neturėjimas neleido išspausti kažko geresnio.

aišku, parduotuvėje pasiklausiau, kaip su fotikų įsinešimu. buvau patikintas, kad galima, tačiau nerimo turėjau. pro pirmus eletroninius (!) bilietų tikrinimo vartus praėjau ne taip lengvai, nes nelabai supratau, kur ta bilietą įkišti, tačiau šalia stovėjęs darbuotojas viską padarė už mane. sekanti užkarda priklausė apsauginiams, kuriems užteko atsegti dalį kuprinės ir pasakyti, kad ten fotoaparatas. supratę, kad nesu vietinis, jie dar apčiupinėjo kišenes ir praleido ieškotis savo vietos. užlipus į reikiamą aukštą, buvau mergaitės (jų po kelias buvo prie kiekvieno įėjimo) palydėtas į savo vietą. atsisėdus ji kažką ėmė kalbėti prancuziškai, bet kai pasakiau, kad nesuprantu, nuėjo. vėliau mačiau, kad kiti palydėtieji jau duodavo pinigų. panašu, kad rinko kažkokią labdarą.

valanda iki pradžios, stadionas praktiškai tuščias.

priešingoje mano vietai pusėje - vis pilnėjanti Racingo fanų stovykla.

pats stadionas - apšiuręs betono kalnas su fanerinemis atlenkiamomis kėdemis.

iki pat rungtynių pradžios reguliariai ir tik prancūzų kalba reklamuojami visi PSG produktai - televizija, žurnalas, interneto saitas, stadionas, turas po stadioną.

Racingas apšilinėjo visai šalia ir visi kartu.

PSG apšilimas buvo labiau “išsisklaidęs”.

Rungtynių teisėjai.

saulėgrąžų gliaudytojai su užrašais “POLICE” ant kepurės.

per abi komandas startinėse sudėtyse žinojau net 3 žaidėjus. visus iš PSG.

generalinės dainų repeticijos. beje, prancūzų fanai buvo pasidalinę į dvi dalis ir sėdėjo stadiono galuose viena prieš kitą ir dainuodavo kiekviena sau. ta, šalia kurios sėdėjau aš, buvo didesnė ir dainingesnė. vien tokia skanduotė, kai viena jos eilutę staugia vienas tribūnų aukštas, o sekančią - jau kitas, buvo laaaabai super.

ispaniška tribūna.

komandos aikštėje.

labai norėjau būti tarpe tų, kurie veidu į mane. įdomu, kokį gaidį fotogafų minioje darė geltonasis stewardas.

rugntynių, sėdėdamas antrame aukšte, daug neprifotkinsi. tačiau pasisekė užfiksuoti antrąjį PSG įvartį, kurio autorius Luyindula. likę įvarčiai buvo pakankamai netikėti, tad liko neįamžinti.

pvz pirmasis įvartis, kurį įmušo šitas gražuolis, žaidęs mano dievų (Chelsea) komandoje, buvo visiška Racingo gynėjų dovanėlė. nežinantiems, čia - Mateja Kežmanas.

pertraukos metu nuotaikos tribūnose buvo skirtingos. kadangi PSG pirmavo 2:1, tad fanai ramiai sau griaužė atsineštus sumuštinius.

tuo tarpu pralaiminčioji pusė erzino vietinius įvairiais baneriais. ką jie reiškia nesigilinau, bet duzgesį prancūzų tarpe jie sukeldavo.

antrame kėlinyje nerealų išlyginamąjį įvartį tolimu smūgiu pelnė šis jaunuolis, Colsa, buvęs vienu pastebimiausių Racingo komandoje ir tikrai nusipelniusiu įvarčio. čia jis su medikais trumpam palieka aikštelę. kairiau - berniukai su “nasilkomis”.

atrodė, kad išlyginus rezultatą, PSG palūžo, o Racingas ir toliau kūrė progas. tačiau užteko aikštėje po keitimo pasirodyti mano dievui nr. 2 Claude Makelelei, ir ispanų atakos baigėsi. eilinį kartą įsitikinau, tik čia jau savo akimis, kokio nerealumo yra šis atraminis saugas. jo netektis Chelsea komandai - akivaizdi. keista, kad nežaidė nuo rungtynių pradžios.

elementarus pvz. kaip atitveriami varžovai - atkreipkite dėmesį į dešinę Makelele koją.

pagyvėjimo atakoms įnešė ir šis jaunuolis, Stéphane Sessegnonas, labai mėgstamas tarp žiūrovų, nes šie labai nudžiugo pamatę, jog jis pasirodo aikštėje. netrukus pamačiau kodėl: savo žaidimu jis labai priminė Seaną Wright-Phillipsą iš ManCity komandos, nes lygiai toks pat greitas, techniškas, galintis nesunkiai išmaudyti po kelis varžovus iškarto. deja, kaip ir jo kolega anglas, turi tokia pat problemą su perdavimais į baudos aikštelę.

nors PSG bandė šturmuoti varžovų vartus rungtynių pabaigoje, patys vos neliko nubausti, kai jau per pridėtą laiką tik per plauką ispanų puolėjas neuždarė pusiau smūgio, pusiau navieso į baudos aikštelę. tačiau nepaisant to, Racingas džiūgavo ir iškovojęs vieną tašką.

ištikimiausiems sirgaliams vartininko dovanos iš pirmų rankų (tas su mėlynais šortais).

daugiau nieko nenufotkinau, nes stadionas ištuštėjo per 10 minučių, niekam iš vietinių sėdėti ilgiau niekas neleido, tad ir aš buvau išprašytas iš sektoriaus, o vartus iškart užrakino. 25.000 žiūrovų kaip mat nėrė į metro tunelius ir dingo iš rajono. o aš kulniavau į viešbutį. tiesa, rungtynėse patiko tas faktas, kad prancūzai nevengė nušvilpinėti saviškių, jei šie kuriuo nors momentu atrodydavo beviltiškai. tribūnose netrūko tiek solidaus amžiaus senjorų su HTC delninukais rankose, tiek paauglių ar merginų.

tiek žinių. beje, kaip ir kelionės iš Minsko metu, taip ir šįkart lėktuve, grįžtant į Lietuvą, akį džiugino viena mergaitė. tik šioji - lietuvė, bet irgi manekenė. abu kentėjom nuo užkritusių ausų ir vietos trūkumo. vėlgi, jei kas nors pažįstat, linkėjimus perduokit.

belieka tikėtis, kad tokios mergaitės taps dėsningumu, užbaigsiančiu visas išvykas, kuriose bus futbolo…

Rodyk draugams